Straipsnis

NARKOMANIJA KELIA PAVOJŲ RINKOS EKONOMIKAI

Rolfas Bromė

 

Liberaliosios ekonomikos pagrindas yra nenutrūkstamai funkcionuojantys rinkos procesai. Keli įžymūs ekonomikos specialistai iš vadinamosios “Čikagos mokyklos” (pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatas ir nacionalinės ekonomikos profesorius Miltonas Frydmanas) mano, jog rinka gali stabiliai funkcionuoti visuomenėje, kurioje yra legalizuoti narkotikai. Tai reikėtų pasiaiškinti.

Laisvoje ir gerai funkcionuojančioje rinkos ekonomikoje nuo prekių kainų priklauso individų norai ir pasirinkimas. Legalizavus narkotikų rinką, o tam pritaria Miltonas Frydmanas, individų norai ir pasirinkimas nebegalės reguliuoti kainų. Narkomanas (kaip narkotikų vartotojas) jaučia fiziologinį poreikį narkotikams, dėl kurio savaiminio kainų nustatymo grandyje įvyksta "trumpas sujungimas".

Vis didėjantis narkomano poreikis narkotikams nenatūraliai didina šios prekės paklausą ir mažina kainų paslankumą. Poreikis narkotikams daro asmenį pasiruošiusiu įsįgyti juos bet kokia kaina. Jei narkomanas neturi reikiamos pinigų sumos, jis ją įsigys vogdamas, apgaudinėdamas socialines tamybas ir draudimą arba pradės pardavinėti narkotikus kitiems. Prostitucija - tai dar vienas būdas įsigyti pinigus.

Kas atsitiks, jei bus legalizuota narkotikų rinka, t.y. jei narkotikai bus pardavinėjami laisvai arba kontroliuojant valstybei? Tie, kas jau yra tapę narkomanais, ir toliau vartos narkotikus, siekdamas gauti tik vieną - naują dozę. Tai neturėtų stebinti. Narkomanas bus vis labiau priklausomas nuo valstybinių pašalpų, nes dėl sveikatos blogėjimo sumažėja arba net pranyksta jo darbingumas.

Šis procesas vyksta ir nelegalioje narkotikų rinkoje. Legalizavus ją, svarbiausia naujovė būtų tai, kad daug naujų žmonių norėtų paragauti narkotikų dėl jų žemos kainos ir gana greit taptų narkomanais. Toks procesas palaipsniui imtų kelti pavoj pačios liberaliosios ekonomikos pagrindui - žmonijos genofondui. Individų lygmenyje tai reikštų, jog žmogiškąją moralę pakeičia žvėriški instinktai.

Tokiu atveju "spontaniškoji tvarka" (sąvoka, sukurta Nobelio premijos laureato ir Austrijos mokyklos nacionalinės ekonomikos specialisto A. von Hajeko, 1899-1992) rinkos ekonomikoje būtų pakeista"spontaniškuoju chaosu". Taip būtų suardytas pagrindinis individų ir visuomenės grupių funkcijų bei išgyvenimo mechanizmas. Poreikis narkotikams sugriautų informacinę rinkos ekonomikos sistemą.

Svarbiausias klausimas yra tai, kaip sparčiai didės narkomanų skaičius ir koks jis bus legalizuotoje narkotikų rinkoje. Šiems skaičiavimams galima pasitelkti jau turimą patirtį. Keletos apklausų rezultatai rodo, jog po savo “debiuto” narkomanas į narkomanijos liūną įtraukia nuo 1 iki 6 naujų asmenų. Tai paprastai vyksta per pirmuosius 10-12 mėnesių. Narkotikų vartojimas sparčiai plinta ir todėl vadinamas eksponentiniu plitimo greičiu, kuris priklauso nuo visuomenės politikos narkotikų atžvilgiu, jos efektyvumo arba ribotumo.

Galima teigti, kad dalis narkomanų savo iniciatyva ieškos pagalbos, norėdami išsigydyti nuo polinkio narkotikams. Tai turėtų prasidėti ne anksčiau nei praėjus 4-5 metams nuo jų vartojimo pradžios. Be to, patys narkomanai retai ieško pagalbos norėdami atsikratyti šio poreikio. Savanoriškogydymosi priežastis paprastai būna narkomanijos pasekmės. Po gydymo narkomanas, nebejausdamas kankinančių šalutinių efektų, dažniausiai vėl pradeda vartoti narkotikus, ir poreikis jiems vėl tampa vyraujančiu gyvenimo poreikiu.

Suprantama, kad toks didelis narkomanijos plitimo greitis negali išlikti amžinai. Žmonės suvoks, koks tai žalingas įprotis, sukeliantis dideles socialines problemas, ir taps atsargesni. Tada situacija pradės stabilizuotis. Neaišku, kada tai prasidės, kaip ir kokia visuomenės dalis bus narkotizuota.

Yra žinoma, kad praėjus 6-7 metams po narkotikų vartojimo pradžios, kas antras narkomanas savanoriškai įveikia šią priklausomybę. Neaišku tik, kodėl taip atsitinka, bet galbūt tai priklauso nuo fizinių,psichinių, socialinių ir ekonominių problemų, kai narkotikų suteikiamas pasitenkinimas nebegali nustelbti rūpesčių ir kančių.

Kitas įdomus klausimas: kas vyksta visuomenėje, kuri laikosi griežtos politikos narkotikų atžvilgiu,tačiau leidžia grupei registruotų narkomanų legaliai įsigyti narkotikų (pavyzdžiui, pagal gydytojo receptą). Švedijoje 7-ame dešimtmetyje buvo legaliai išrašomas amfetaminas, o Niujorke - metadonas. Abiem atvejais narkotikai ir toliau būdavo pardavinėjami juodojoje rinkoje. Net ir legaliai išrašant narkotikus yra didelis narkomanijos plitimo pavojus. Be to, tokie veiksmai klaidina asmenis, esančius rizikos zonoje.

1965-1967 metais Švedijoje vykdant eksperimentą ir laikantis švelnios narkotikų politikos, narkomanija įgijo epidemijos pobūdį. Jei 6-tojo dešimtmečio pradžioje buvo žinomi tik keli narkomanijos atvejai, o 1954 metais Stokholme atlikus kruopščius tyrimus, buvo užregistruota 200 amfetamino vartotojų,tai 1968 metais narkomanijos gydymo komitetas nustatė, jog šalyje yra maždaus 10000 narkomanų. Nuo1969 metų narkomanijos epidemija buvo sustabdyta griežtos visuomeninės politikos. Profesoriaus Nilso Bejeroto disertacija, parašyta 1974 metais, parodė kaip proporcingai didėja narkomanų skaičius priklausomai nuo visuomenės vykdomos politikos narkomanijos atžvilgiu.

Nepasisekęs eksperimentas Švedijoje 7-ojo dešimtmečio viduryje buvo vykdomas oficialiai ir remiamas medikų tarybos. Nedideliam gydytojų skaičiui buvo leista išrašyti narkotikus, pirmiausia amfetaminą. Eksperimentas buvo pakankamai ilgas, kad daug žmonių būtų įtraukti į narkotikų vartojimą, ir kai kuriems jis tęsėsi kelis dešimtmečius. Kiti narkomanai mirė labai anksti.

Padidėjęs narkotikų vartojimas gali iš pagrindų sugriauti kultūrinę evoliuciją. Auganti narkomanija griauna mūsų civilizacijos pagrindus: blaivų protą ir mąstymo būdą.

Liberaliosios rinkos ekonomika nustato savo funkcionavimui tinkamas sąlygas ir moralės normas.Visuomenėje, kurioje aštrėja narkomanijos problema, šios sąlygos gali būti sunaikintos.

Mėginkime suvokti, kas gi atsitiktų, jei Miltono Frydmano pasiūlymu narkotikų rinka būtų legalizuota? Ar tai būtų "planinga tvarka", t.y. tam tikra planuota ekonominė organizacija? Atrodo, jog ne.

Suprantama, kad net ir laikantis griežtos politikos narkomanijos atžvilgiu visada bus grėsmė, kad atsiras nelegalios rinkos, kurioms veikiant pakyla narkotikų kainos, tarsi "pavojaus premijos" nebijančiam rizikuoti ir patekti į kalėjimą. Pirmiausia, aukšta narkotikų kaina nelegalioje rinkoje yra svarbi informacija žmonėms, kurie yra rizikos zonoje, kad tai per brangu. Būtent šie žmonės, atsižvelgdami į aukštą narkotikų kainą, ir nuspręs, ar jie pradės juos vartoti, ar ne. Vykdant griežtą politiką, narkomanija plinta lėčiau ir tai suteikia galimybę pasirūpinti jau užregistruotais narkomanais. Jeigu jų skaičius sparčiai didės, visuomenė nepajėgs valdyti padėties.

Svarbiausi narkomanijos plitimą reguliuojantys veiksniai yra visuomenės reakcija, jos strategija ir galimybė priverstinai gydys narkomanus. Pagal Švedijos socialinius įstatymus tai yra leidžiama, nors retai taikoma. Daugelyje Europos šalių narkomanai nėra priverstinai gydomi.

Šiandien Švedija, vykdanti griežtą politiką narkomanijos atžvilgiu, yra unikalus pavyzdys, kaip visuomenė, kovodama su narkomanija, pasiekė gerų rezultatų, nors tam prireikė daug laiko. Jos pasiekimas - ne ženklus narkomanų skaičiaus sumažėjimas, o mažas pradedančiųjų vartoti narkotikus skaičius. Tai reiškia, jog narkomanų karta sensta nepalikdama po savęs tokios pat didelės jaunosios “pasekėjų” kartos.

Siekiant išsaugoti sėkmingą Švedijos antinarkotinę politiką, yra būtina, kad kitos pasaulio šalys stengtųsi priartėti prie švediškojo modelio. Kitu atveju Švedijai bus sudarytas per didelis spaudimas. Mums svarbu, jog Švedijos narkotikų politikos modelis būtų žinomas Europoje, ir kad kitos šalys pasimokytų iš švedų klaidų, padarytų 7-ajame dešimtmetyje. Viena vertus šiuo klausimu Europos šalims būdingas pasyvumas yra susijęs su sunkia padėtimi, iš kurios sunku rasti išeitį, ir todėl yra nuleidžiamos rankos; antra vertus, susijęs su Miltono Frydmano pasiūlymu legalizuoti narkotikų rinką, kuo daugelis patikėjo. Visi nori išvengti nusikaltėlių keliamų pavojų, tačiau plintanti narkomanija Europoje yra daug didesnė problema tiek išlikti civilizacijai kaipo tokiai, tiek ir liberaliajai ekonomikai.

Švedijos pavyzdys yra įdomus tuo, jog įrodo, kad liberaliojoje ekonomikoje įmanoma sumažinti narkomanijos mastą demokratiškomis priemonėmis. Tam reikia ilgalaikės ir tvirtos politikos, taip pat tvirtos piliečių paramos. Už Švedijos visuomenės paramą ir sąmoningumą reikia padėkoti profesoriui Nilsui Bejerotui, kuris daug padarė formuodamas visuomenės nuomonę. Jo gilus išmanymas ir sugebėjimas bendrauti su žmonėmis padarė lemiamą įtaką Švedijos politikai narkomanijos atžvilgiu.

 

Apie autorių: Rolfas Bromė (Rolf Bromme) - ekonomistas, Mėlynojo kaspino sąjungos Švedijoje vicepirmininkas ir laikraščio "Įmonių aktualijos" redaktorius.

Vertė Aistė Urbonienė
Vertimą redagavo Ramūnas Trimakas