Straipsnis

AR LEGALIZAVIMAS PADĖTŲ?

Bernaras Lerua (Bernard Leroy), vyresnysis teisės patarėjas, Jungtinių Tautų Tarptautinės narkotikų kontrolės programos (UNDCP) pareigūnas

 

Narkotikų vartojimo įteisinimas vargu ar kada nors galėtų būti sėkmingas, kadangi jį įgyvendinant tektų susidurti su neatremiamais gyvenimo faktais, ties kuriais nuolat suklumpa narkotikų uždraudimo politikos priešininkai ir kurių jie nesugeba įveikti. Įgyvendinus bent vieną draudimų panaikinimo teorijos teiginį, tektų visiškai panaikinti ir kitus suvaržymus, nes bet koks draudimas reikštų, jog narkotikų gabenimas išlieka arba, kad atsiras nauji kontrabandos takai. Ar visiškas suvaržymų panaikinimas reikštų dabartinės, mums žinomis visuomenės pabaigą?

Tarkime, kad narkotikų įstatymai bus reformuoti, draudimai išliks, o sankcijos bus panaikintos ar nustos būti taikomos. Tokiais įstatymais būtų nepasitikima, jie būtų neveiksmingi. Jei narkotikų vartojimas būtų įteisintas nelegalizuojant platinimo, draudimų priešininkai šauktų apie "veidmainiavimą", nors tokia padėtis ir būtų tikrasis jų numatytas tikslas.

Jei būtų legalizuotas silpnų kanapinių narkotikų platinimas ir vartojimas, rinkoje greitai pasirodytų pagerinto Niedenvet tipo narkotikai, kurie yra labai panašūs į vadinamuosius stiprius narkotikus. Ir jei šie stiprūs narkotikai būtų uždrausti, atsirastų kontrabandininkų, kurie juos platintų. Bet kokiu atveju, legalizavus kanapinių narkotinių medžiagų vartojimą, draudimų priešininkai tuoj pat nukreiptų savo dėmesį (tai jie ir patys pripažįsta) į stiprių narkotikų legalizavimo kampaniją.

Šiandien daugiausiai dėmesio pritraukianti tema yra gydymo narkotikų pakaitalais politikos plėtra. Ar verta ją kritikuoti, jeigu žinome, kad metadonas, buprenorfinas ar heroinas gydytojams prižiūrint naudojami kaip vaistai, ir kad daugeliui narkomanų tai vienintelė išeitis? Pagaliau, norint, kad toks skirstymas būtų veiksmingas (kuris, reikėtų priminti, yra susijęs vien tik su heroinu, o tarptautinės konvencijos išvardija daugiau kaip 200 medžiagų), iš anksto numatomas motyvacijos laipsnis ir institucinės pagalbos lygis, kuris daro jį neprieinamu visiems, išskyrus mažą dalįnarkomanų. Alternatyvos yra aiškios: viena vertus, rimtos programos mažumai, paliekant problemą praktiškai neišspręstą didžiajai daugumai narkomanų; kita vertus, visuotinis taikymas tokių paskirstymo programų, kurios yra ne pagalba kovojant su narkotikų vartojimu, bet veikiau jų tolesnis platinimas, pridengtas slapta “dekriminalizavimo” forma.

Draudimų priešininkai tvirtina, kad narkotikų uždraudimas yra visų ligų priežastis. Savo teiginius jie grindžia besąlygiška prielaida, kad žmogus gali ir turi pasitikėti narkomanų išmintimi. Tačiau, jei narkotikų naudojimas ir platinimas būtų legalizuoti, tuomet kas galėtų garantuoti, kad potencialūs vartotojai naudos juos "protingai", kai žinoma, jog daugumos narkomanų sąmonė yra tokios būklės, kuri apibūdinama ypatingu susirūpinimu, dezorientacija, visų suvaržymų paneigimu ir polinkiu į kraštutinumus, iššūkiais aplinkiniams ir sąmoningu žaidimu su mirtimi?

Net jeigu narkotikų legalizavimas užkirstų kelią nusikaltimams narkomanų tarpe, kuomet jie jaučia narkotikų badą, kas galėtų užkirsti kelią jų smurtui apsvaigus nuo įvairių stipresnių sintetinių narkotikų, kurie sukausto narkomanų protą ir daro juos pavojingus sau bei aplinkiniams?

Jeigu visi šie narkotikai būtų lengvai prieinami, kas sulaikytų milijonus išsivysčiusių šalių gyventojų, vartojančių raminamuosius, pereiti prie heroino ir vartoti jį gatvėse, o ne suktis ratu nuo gydytojo prie farmacininko, o nuo pastarojo - link socialinės apsaugos sistemos? Negana to, jei visos psichoaktyviosios medžiagos būtų prieinamos bet kam, kas apsaugotų vaikus nuo narkotikų vartojimo, o jei toks legalizuotas tiekimas ir būtų uždraustas nepilnamečiams, kas dėl to pasikeistų? Suprantama, kad kontrabandininkai iš karto pasinaudotų šia uždrausta rinka. Taigi, jeigu draudimai išliktų, neišvengiamai liktų ir narkotikų gabenimas.

Jei medikai jaustų atsakomybę, išrašinėdami vaistus, kaip jie galėtų sutikti išrašyti psichoaktyviąsias medžiagas, kurios žaloja jų pacientams, žinodami, kad esama ir kitų veiksmingų būdų gydyti ligas? Ar medikai būtų nubausti, jei pacientas mirtų dėl per didelės dozės? Ar medikai sugebėtų apriboti išrašomų vaistų kiekį, ar iš tikrųjų tai nustatytų vartotojas? Kas galėtų uždrausti narkomanui kaupti jam skiriamus narkotikus tam, kad vėliau jis suvartotų didelę jų dozę, ar pradėtų narkotikus pardavinėti?

Jeigu suvaržymai būtų nustatyti tik perkamam kiekiui, tai kaip būtų galima uždrausti tiekėjams tenkinti vis didėjantį narkomanų poreikį papildomiems narkotikams? Jei legalizavimas būtų ne visuotinis, kas užkirstų kelią gabenimui ar susidaryti lygiagrečiai rinkai tiems, kurie nėra aprūpinami narkotikais legaliai?

Jei narkotikai būtų legalizuoti, kaip būtų galima išvengti, kad juos jau vartojantys nepaskatintų tų, kurie nevartoja, paragauti narkotikų, ir kaip būtų galima atkalbėti, ypač jaunimą, nelinkti prie narkotikų, turint omenyje valstybės poziciją, kuri keičia savo požiūrį, rodydama teigiamus žestus narkotikams? Suprantama, kad jeigu bus lengviau prieinamos narkotinės medžiagos, tai nereiškia, kad užkietėję narkomanai paprasčiausiai ims daugiau jų vartoti. Pastarieji, kurie dažniausiai yra neturtingi, pastebės čia galimą pajamų šaltinį savo dienos poreikiams patenkinti, parduodant narkotikus jų nevartojantiems, kuriuos jie ragins pradėti vartoti (tai rodo Stokholmo patirtis). Kaip gali valstybė valdyti padėtį po to, kai ji panaikino visas kontrolės formas?

Būdingiausi narkomanų bruožai yra jų protinės kančios, fizinis negalavimas, provokacijų ir ekstremalių situacijų ieškojimas ir net, tam tikrais atvejais, naudojami grasinimai nusizudyti kaip viena iš šantažo formų. Kaip draudimų priešininkai, gavę įstatymišką palaiminimą, ketina imtis šių problemų sprendimo?

Jei narkotikai būtų legalizuoti ir valstybė prisiimtų sau atsakomybę, kad visada jais aprūpins narkomanus, kaip būtų galima įtikinti piliečius, kad jie sutiktų mokėti didesnius mokesčius vardan to, kad valstybė galėtų aprūpinti žmones narkotikais ir tuo prisidėti prie jaunosios kartos žalojimo? Ar nerizikuojama, kad didelių ekonominių sunkumų metu toks visuomeninių fondų iššvaistymas gali padėti kraštutiniams dešiniesiems ateiti į valdžią?

Jei už narkotikų skirstymą taptų atsakingos privačios grupės, kokia nauda joms būtų iš šios veiklos, jeigu ji nebūtų pelninga? Kad tai būtų pelninga ir, kad nuolat didėtų apyvarta, šios komercinės firmos turės nors tam tikru laipsniu šią veiklą reklamuoti. Net jeigu būtų taikomi suvaržymai narkotikų reklamai, tokia reklama vis tiek paskatintų pradėti juos vartoti daugelį žmonių, kurie priešingu atveju taip nedarytų. Ar iš tikrųjų mes to siekiame?

Ar kompanijos, prekiaujančios narkotikais galėtų apsidrausti nuo ieškinių, kai narkomanų, kurie mirė nuo perdozavimo, šeimos juos paduos j teismą arba reikalaus padengti nuostolius aukoms, nukentėjusioms nuo smurto, įvykdyto veikiant narkotikams? 1

Nejausdami naštos dėl išlaidų atlyginimams, socialinėms išmokoms ar mokesčiams, narkotikų gabentojai gali mažinti narkotikų pardavimo kainą tiek kiek nori, o garbingas prekiautojas negali taip daryti, nes šios išlaidos yra didelės. Ką tokiu atveju galės padaryti valstybė, norėdama neleisti, kad organizuoti nusikaltėliai pagaliau visiškai kontroliuotų rinką?

Kaip, visa tai matant, draudimų priešininkai gali rimtai siūlyti "legalizuoti, siekiant sunaikinti mafiją", nekreipdami dėmesio į daugybę didelių problemų, kurios iškils išplėtus ir padidinus narkotikų naudojimą ne medicinos tikslams. Draudimų priešininkai nutyli tai, jog norint, kad šios priemonės būtų įgyvendintos, jos turėtų būti įdiegtos vienu metu visame pasaulyje. Tačiau tai yra beviltiškai utopinis pasiūlymas, žinant, su kokiais sunkumais susiduria tarptautinė bendrija siekdama nedidelių sprendimų - dėl dalykų, kurie tūkstančius kartų mažiau jautrūs nei šis. Kaip tuomet draudimų šalininkai ketina neleisti kontrabandininkams dešimteriopai padidinti savo pelną ir galią, nusitvėrus galimybės gerai prasigyventi iš šios naujos įteisintos rinkos, perkant narkotikus valstybės nustatytomis nedidelėmis kainomis ten, kur jie jau legalizuoti, kad aprūpintų vartotojus kaimyninėse šalyse, kurios narkotikų nėra legalizavę, daug didesnėmis nelegalios rinkos kainomis? Ar čia nėra rizikos, kad rezultatas bus atvirkštinis negu toks, koks buvo žadėtas, o be to, vartojimas didės pagal eksponentę.

Kokią naudą gali mūsų visuomenė turėti stebėdama, kaip didėja vartojančių narkotikus skaičius, kol jis priartės prie skaičiaus vartojančių alkoholį? Pagaliau, nors legalizavimu ir būtų siekiama sumažinti vartotojų skaičių ir palengvinti jų problemas, iš tikrųjų tai sukeltų ženklų narkomanų daugėjimą, didintų jau esamus jų sunkumus ir sukeltų daugybę naujų problemų. Kaip vyriausybės galėtų paaiškinti savo rinkėjams tai, kad jos įgyvendino reformas, kurių rezultatai yra priešingi, nei buvo žadėta?

Vertė R.Čiurlionytė
Redagavo: R. Trimakas