Straipsnis
Doc. Dr. Laima Bulotaitė
ALKOHOLIO IR KITŲ NARKOTIKŲ VARTOJIMO PREVENClJA MOKYKLOJE
Metodinė medžiaga
Statistiniai
duomenys liudija, kad per pastaruosius 5 metus narkomanų skaičius Lietuvoje
išaugo beveik 10 kartų. Deja, panaši tendencija stebima ir mokyklose.
Pedagogikos institutas dalyvauja Europos mokyklų projekte tiriant rūkymo,
alkoholio ir narkotikų vartojimo paplitimą tarp moksleivių. 1995 m. tyrimų
duomenimis, 3,2% 15-16 metų moksleivių šalyje jau bandė nelegalių narkotikų.
1999m. šis skaičius išaugo iki 15,5% (21% berniukų ir 9,6% mergaičių).
Tyrimai parodė, kad net 96,5% šio amžiaus moksleivių jau yra vartoję alkoholį,
o 73,6% bent kartą buvo girti (A.G. Davidavičienė, 1999).
Taigi vargu ar rasime nors vieną moksleivį, kuris nebūtų girdėjęs apie narkotikus.* Beveik kiekvienas jau turi ir savo nuomonę šiuo klausimu, paremtą draugų pasakojimais, matytais filmais, skaitytomis knygomis ar pan. O kai kurie, kaip liudija jau minėtų tyrimų duomenys jau turi ir asmeninę patirtį - yra gėrę alkoholį, rūkę "žolės", bandę ecstasy ar kitų narkotikų.
Tyrimai rodo, kad moksleiviai apie narkotikus žino daugiau, nei suaugusieji - mokytojai ir tėvai (B. Burba, E. Čiapaitė,1997). Moksleiviai domisi šiuo klausimu, žino daug narkotinių medžiagų pavadinimų, turi pažįstamų, vartojančių narkotikus, būna kompanijose, kuriose jie vartojami. Pastaruoju metu narkotikai tapo viena populiariausių moksleivių pokalbių ir diskusijų temų. Deja, jaunimui trūksta tikslios, tikros informacijos. Žinodami apie kai kurias žalingas narkotikų vartojimo pasekmes, jie nesupranta, kas yra fizinė ar psichologinė priklausomybė, abstinencija. Dauguma moksleivių nemano alkoholį ar nikotiną esant narkotikais. Yra paplitę daug mitų, pvz.; "jei vartosi ne kasdien, narkomanu netapsi", "keli kartai tikrai nepakenks", "žolė visai nekenkia" ir pan.
Jei mes norime, kad jaunimas suprastų narkotikų vartojimo žalą, pasakytų narkotikams tvirtą "NE", turime organizuoti prevencinį darbą mokyklose. Lietuvoje yra nemažai įstaigų, organizacijų, kurios dirba alkoholio ir kitų narkotikų prevencijos srityje, yra sukaupę nemažai patirties, išleidę metodinės, mokomosios literatūros, organizuoja įvairius kursus, seminarus šia tema. Narkotikų vartojimo prevencijos klausimai dažniausiai įtraukiami į sveikatos ugdymo programas. Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloms yra parengta sveikatos ugdymo programa. Jos tikslas - iškelti sveikatos prioritetą vertybių sistemoje, diegti visuminį sveikatos supratimą, suteikti žinių ir įgūdžių, padedančių ugdyti, stiprinti bei gerinti savo ir kitų žmonių sveikatą. Vienas iš 10 sveikatos programoje pasiūlytų skyrių - "Blogi įpročiai". Tačiau kol kas sveikatos ugdymo programa vykdoma tik nedaugelyje respublikos mokyklų. Ji ne visur planuojama, vykdoma epizodiškai. Tuo tarpu jos socialinis poreikis didėja (A.G. Davidavidenė, 1999). Nuo 1993m. Lietuva įsitraukė į Europos sveikatą stiprinančių mokyklų tinklą. Šių mokyklų tikslas - stiprinti moksleivių sveikatą, gilinti sveikatos žinias ir įgūdžius, bendromis mokytojų, medikų, šeimos ir visuomenės pastangomis kurti integruotą, visaapimančią sveikatos stiprinimo ir ugdymo sistemą per vaikų ugdymo institucijas. O kaip įgytas žinias mokytojai pritaiko praktikoje, ar jiems pakanka informacijos apie narkotikus, prevencinį darbą? 1998 m. apklausus 2 388 šalies mokymo įstaigų pedagogus, dirbančius 211 mokyklų, paaiškėjo, kad narkotinių medžiagų prevencija ugdymo įstaigose yra ribota. Plačiai propaguojamą nerūkymo dieną organizuoja tik 25% mokyklų. 38,6% apklaustų mokytojų buvo dalyvavę tobulinimosi kursuose, kuriuose nagrinėtos sveikatos ugdymo temos. Tik 29,6% iš jų teigė, kad šiuose kursuose buvo nagrinėtos narkotikų prevencijos temos. Alkoholio, tabako ir kitų narkotinių medžiagų vartojimo prevencijos programas vykdo tik 16,4% mokyklų. Mokytojams trūksta informacijos, kada ir kaip kalbėtis su moksleiviais šia tema, kokią informaciją pateikti (A.G. Davidavičienė, 1999).
Šioje knygelėje mes ir norime aptarti narkotinių medžiagų vartojimo
prevencijos mokykloje problemas. Čia jūs rasite pagrindinius reikalavimus
kaip sudaryti prevencines programas mokykloje, praktinių patarimų kada
ir kaip kalbėtis su moksleiviais šia tema. Pateikiamas rekomenduojamos
literatūros sąrašas. Kaip iliustracija pridedami ir keletas mokomųjų pavyzdžių
iš įvairių programų. Tikimės, kad mūsų patarimai bei pasiūlymai padės
mokytojams organizuoti prevencinį darbą mokykloje.
TRUMPA NARKOTIKŲ VARTOJIMO PREVENCIJOS ISTORIJA
Priklausomų nuo alkoholio ar kitų narkotikų asmenų gydymas reikalauja daug pastangų, laiko ir ne visada yra sėkmingas. Todėl jau seniai ieškoma šios problemos prevencinių priemonių: kada, kaip ir kokią informaciją pateikti, kokias poveikio priemones naudoti, kad žmonės nepradėtų vartoti svaigiųjų medžiagų. Paskutiniais dešimtmečiais galime išskirti net keletą šios problemos sprendimo etapų, kuriuose buvo naudojami skirtingi prevencijos būdai:
Gąsdinimas. Naudojant gąsdinimo metodą buvo pateikiama kuo daugiau bauginančios informacijos apie vartojimo pasekmes, rodomos alkoholikų, narkomanų bei pažeistų jų organų nuotraukos. Deja, tai nedavė laukiamų rezultatų. Daugumai ypač jaunų žmonių, tos bauginančios pasekmės atrodė labai tolimos ir nesusiję su jų elgesiu. Kartais tai sukelia baimės jausmą, tačiau jis irgi neskatina keisti savo elgesio. Psichologai yra ištyrę, kaip baimė veikia žmogaus elgesį. Jei baimės jausmas labai stiprus, įsijungia psichologiniai gynybos mechanizmai, iržmogus šios bauginančios informacijos paprasčiausiai nepriima, negirdi, ima juoktis ar pan.
Informacija. Prevencinės priemonės buvo skirtos pateikti kuo tikslesnę ir gausesnę informaciją, statistinius duomenis. Deja jau seniai nustatyta kad vien informacija žmogaus elgesio nepakeičia. Juk visi žinome, kaip kenkia alkoholis, riebus maistas, nejudrumas. Deja...
Formuojami atsisakymo įgūdžiai. Pagrindinė užduotis - išmokinti jaunimą atsispirti socialiniam spaudimui vartoti narkotines medžiagas, tvirtai pasakyti ,,NE". Tačiau nemokėjimas atsisakyti, atsispirti bendraamžių spaudimui - tik viena iš narkotinių medžiagų vartojimo priežasčių. Todėl vien šio įgūdžio formavimas neišsprendžia problemos.
Ugdomi socialiniai įgūdžiai. Ieškodami vis efektyvesnių prevencijos
metodų, psichologai pabandė išsiaiškinti, kokie žmonės pradeda vartoti
svaigiąsias medžiagas. Buvo nustatyta, kad tai asmenys, kurie menkai save
vertina, nepasitiki savo jėgomis, jaučiasi atstumti, nemylimi, nereikalingi.
Jie nemoka spręsti konfliktų bei iškylančių psichologinių sunkumų, neturi
bendravimo įgūdžių, nuolat
jaučia nerimą, įtampą. Tai ir paskatino kurti prevencines programas, kuriose
į pirmą vietą iškilo socialinių įgūdžių ugdymas.
Šiuolaikinėse prevencinėse programose naudojami visi šie metodai: pateikiama informacija, žinios, formuojamos nuostatos, vertybės ir socialiniai įgūdžiai. Svarbu ne tik pateikti informaciją apie narkotikus, jų poveikį, bet ir pakeisti žmonių nuostatas, didinti jų psichologinį atsparumą, puoselėti psichologinę brandą, tikintis, kad ateity tai užkirs kelią įvairiems asmenybės sutrikimams, socialinėms disfunkcijoms, taip pat ir svaiginimuisi alkoholiu ar kitomis narkotinėmis medžiagomis.
PAGRINDINIAI PREVENCIJOS PRINCIPAI
Jaunų žmonių požiūrį į narkotikus, jų elgesį formuoja tėvai, bendraamžiai, jaunimo kultūra, visuomenė, žiniasklaida. Tačiau tai nesumenkina mokyklos vaidmens sprendžiant narkotikų prevencijos problemą. Mokykla gali ir turi suteikti moksleiviams žinių apie narkotikų vartojimo riziką, pasekmes, formuoti socialinius įgūdžius, padėsiančius atsispirti socialiniam spaudimui vartoti įvairius narkotikus.
Statistiniai duomenys liudija, kad nemažai moksleivių jau yra susipažinę
su įvairiomis narkotinėmis medžiagomis ir dažniau ar rečiau jas vartoja.
Todėl mes turime ne tik stengtis apsaugoti visus moksleivius nuo narkotinių
medžiagų vartojimo, bet ir padėti tiems, kurie jau pabandė šių medžiagų.
Planuojant bei organizuojant prevencinį darbą mokykloje labai svarbu turėti
omenyje visus asmenybės, psichologinius, kultūrinius, socialinius, šeimos
ir kitus veiksnius, kurie turi įtakos jaunimo nuostatoms bei elgesiui.
Prevencinėms programoms, priemonėms mokykloje yra keliami tokie reikalavimai:
- Organizuojant prevencinį darbą mokykloje būtina atsižvelgti į realią padėtį tiek mieste, tiek pačioje mokykloje. Svarbu išsiaiškinti ne tik kokie narkotikai ir kaip plačiai vartojami, bet ir kokios prevencinės programos, priemonės taikomos, koks moksleivių požiūris į jas bei apskritai prevencinio darbo galimybes bei perspektyvas toje mokykloje.
- Prevencinės programos, priemonės turi apimti įvairias svaiginimosi formas - nuo rūkymo, alkoholio gėrimo iki stiprių narkotikų vartojimo.
- Negalima apsiriboti vien informacija apie įvairius narkotikus. Būtina formuoti asmens sugebėjimą ir pasiruošimą atsispirti socialiniam spaudimui vartoti narkotines medžiagas, pažinti ir įveikti savo psichologines problemas, kurios gali atvesti prie alkoholio ar narkotikų vartojimo.
- Prevenciniame darbe būtina akcentuoti gerą savijautą, nuotaiką, parodyti sveiko gyvenimo - be cigarečių, alkoholio, narkotikų - privalumus.
- Prevencinės programos, priemonės turi sustiprinti apsaugančius veiksnius ir sumažinti žinomus rizikos veiksnius.
- Planuojant įvairias priemones būtina atsižvelgti į moksleivių amžių.
- Būtina naudoti įvairius metodus, o ne vien didaktines mokymo priemones. Tai gali būti diskusijos, įvairūs žaidimai, psichologinės technikos, video filmai ir pan. Prevencinės programos, priemonės turi būti ilgalaikės. Vienkartiniai užsiėmimai, paskaitos nėra efektyvu. Prevencijos klausimais galima ne tik organizuoti specialius renginius, diskusijas, paskaitas ir pan. Labai dažnai narkotikų klausimai yra įtraukiami į sveikatos ugdymo programas, integruojami į atskirų dalykų mokymo programas.
- Būtinas prevencinis darbas ir su moksleivių tėvais. Jiems reikia
ne tik suteikti informaciją apie įvairias narkotines medžiagas, kuriomis
svaiginasi jaunimas, bet ir supažindinti su apsaugančiais veiksniais.
Tėvai turi žinoti ir apie "įspėjamuosius signalus" bei tai,
kur
galima kreiptis pagalbos, paramos. - Labai naudinga į prevencinį darbą įtraukti ir patį jaunimą. Tai
vadinamasis "jaunimas-jaunimui" ar "bendraamžiai-bendraamžiams
principas. Narkomanijų prevencijos programos, kuriose naudojamas šis
principas, laikomos pačiomis efektyviausiomis.
Kas skatina jaunimą vartoti narkotines medžiagas? Sunku išskirti vieną
priežastį, nes paprastai veikia visas kompleksas tarpusavyje susijusių
veiksnių:
- Biologiniai veiksniai (organizmo, medžiagų apykaitos ypatybės, genetinės savybės ir pan.).
- Socialiniai veiksniai (aplinka, kurioje moksleivis gyvena; artimų žmonių pažiūros ir elgesys; draugų, bendraamžių pažiūros bei elgesys ir pan.).
- Asmenybės ypatybės bei psichologiniai veiksniai (menkas savęs vertinimas, nepasitikėjimas savimi, nerimas, depresija ir pan.).
Mokslininkai pripažįsta, kad pradėti vartoti narkotikus skatina psichologiniai ir socialiniai veiksniai, o biologiniai veiksniai daugiausia nulemia tai, kaip greitai organizmas įpras prie narkotinės medžiagos.
Motyvus, kodėl jauni žmonės vartoja narkotines medžiagas, galima suskirstyti į tris grupes:
1. Įtampai sumažinti ar stresui įveikti. Narkotinės medžiagos vartojamos
siekiant euforinės būsenos, norint pamiršti visas problemas, sumažinti
įtampą, nemalonias emocijas. Narkotinių medžiagų vartojimas tampa įtampos
ar streso įveikimo metodu.
2. Narkotikų efektas. Narkotinės medžiagos vartojamos norint išbandyti
jų veikimą, patirti pakitusią sąmonės būseną. Pagrindinis tikslas - siekti
malonumo.
3. Bendraamžių įtaka. Svaiginančios medžiagos vartojamos norint kartu
praleisti laiką, neatsilikti nuo draugų.
Žinodami rizikos veiksnius, vartojimo motyvus, mes galime sukurti ir stiprinti apsaugančius nuo narkotikų vartojimo veiksnius.
Apsaugantys veiksniai šeimoje - tai geri tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, pasitikėjimo bei bendradarbiavimo atmosfera šeimoje, tėvų domėjimasis vaikų problemomis, abipusė pagarba.
Apsaugantys veiksniai mokykloje - geri santykiai tarp pedagogų ir moksleivių, pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosfera klasėje, mokytojų domėjimasis ne vien pažangumo rodikliais, bet ir moksleivių problemomis, vaikų užimtumas, pagarba ir dėmesys moksleiviams. Psichologai pripažįsta: jei mokinys jaus suaugusiųjų meilę, pagarbą, globą, domėjimąsi savo asmenybe, tikės, kad šie nori jį suprasti, padėti, tai sumažins narkotikų vartojimo tikimybę.
Žinodami visa tai, mokytojai gali laiku pastebėti ir vadinamuosius
"įspėjamuosius ženklus".
Įspėjamieji ženklai:
· Nepastovi nuotaika.
· Nesugebėjimas susikaupti.
· Abejingumas mokyklai, seniems draugams, pomėgiams.
· Nauji ir dažniausiai vyresni draugai.
· Melas ir vagystės.
· Pinigų švaistymas ar skolinimasis.
· Dideli ir staigūs pokyčiai (nuotaikų, elgesio, pažangumo ir pan.).
· Neįprasti kvapai, dėmės ar žymės ant kūno, rūbų.
· Milteliai, kapsulės, tabletės ir pan.
Šie ženklai mus įspėja, kad jaunuolis turi problemų, kurios jį gali paskatinti vartoti alkoholį ar kitus narkotikus, žengti nusikaltimų keliu, nusižudyti... Pastebėję šiuos ženklus, mokytojai gali padėti moksleiviui. Kartais užtenka vien paramos, padrąsinimo, užuojautos, pritarimo ar supratimo, kartais reikia ir rimtesnių žingsnių - psichologinės pagalbos, bendrų mokytojų bei tėvų pastangų. Tačiau jei mes laiku nepastebėsime šių įspėjamųjų ženklų ir nesiimsime prevencinių priemonių, gali tekti spręsti jau alkoholizmo, narkomanijos, nusikalstamumo problemas.
Kaip jau minėjome, šie įspėjamieji ženklai gali būti susiję ne vien
su alkoholio ar kitų narkotikų vartojimu. Jie gali liudyti apie tai, kad
jaunuolis turi psichologinių problemų. Taigi neskubėkite daryti išvadų,
kad jaunuolis vartoja narkotikus. Net jeigu taip ir yra, daug svarbiau
išsiaiškinti, kas vyksta jo viduje - kas jį jaudina, neramina, kelia rūpesčius.
Ir padėti išspręsti tas problemas.
KADA IR KOKIĄ INFORMACIJĄ PATEIKTI MOKSLEIVIAMS
Švietimą narkotikų klausimais siūloma pradėti jau pradinėse klasėse. Be abejo, prevencijos tikslai, naudojamos priemonės, metodai labai priklauso nuo amžiaus. Šiame skyrelyje ir aptarsime, kokią informaciją pateikti skirtingo amžiaus moksleiviams.
6-9 metų moksleiviai. Amžiaus ypatumai:šiame amžiuje vaikai yra patenkinti savimi. Jiems patinka mokykla ir galimybės, kurias ji atveria. Vaikai mokosi pirmiausia iš patirties ir jiems sunku suprasti dalykus, kurie įvyks ateityje. Pasaulis atrodo toks, kokį vaikas nori matyti, o ne toks, koks yra iš tikrųjų. Vaikams šiame amžiuje reikia taisyklių, kurios reguliuotų jų elgesį, ir informacijos, kad galėtų teisingai pasirinkti ir nuspręsti.
Kaip pateikti informacijią apie narkotikus: diskusijos apie alkoholizmą ir narkomanija turi vykti pagal principą "čia ir dabar" - t.y. remtis įvykiais ir žmonėmis, kuriuos vaikas žino ir pažįsta. Dauguma šio amžiaus vaikų labai domisi savo kūno sandara, todėl diskusija šiuo klausimu gali būti nukreipta į gerą sveikatą ir dalykus, kurie gali būti žalingi sveikatai. Šiame amžiuje vaikai labai pasitiki suaugusiais. Todėl jiems reikia paaiškinti, kad ne visais suaugusiais galima pasitikėti ir kad ne visa yra gerai, ką suaugusieji liepia daryti.
Vaikas turi sužinoti: kuo skiriasi maisto, vaistų ir narkotikų veikimas; kuo gali būti pavojingi nežinomi vaistai; kodėl vaikams draudžiama vartoti alkoholį ir narkotikus.
10-12 metų moksleiviai. Amžiaus ypatumai: šio amžiaus vaikams patinka faktai. Jie nori sužinoti, kaip, kas ir kodėl veikia. Draugai tampa labai svarbūs. Bendraamžių įtaka nulemia vaikų interesus, norus.
Kaip pateikti informaciją apie narkolikus: šis amžius labai svarbus formuojantis požiūriui į rūkymą, alkoholio ir narkotikų vartojimą. Vaikai turi gauti faktinę informaciją apie svaigiąsias medžiagas, įgyti motyvaciją pasipriešinti bendraamžių spaudimui pabandyti alkoholio ar kitų narkotikų. Vaikai turi išmokti pasakyti ,,NE".
Vaikas turi sužinoti: apie įvairius narkotikus; apie ilgalaikes ir trumpalaikes svaigiųjų medžiagų vartojimo pasekmes; apie alkoholio ir kitų narkotikų poveikį įvairiems organams ir tai, kodėl alkoholio ir narkotikų vartojimas ypač pavojingas bręstančiam organizmui; apie alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo pasekmes šeimai ir visuomenei.
13-15 metų moksleiviai. Amžiaus ypatumai: tai ankstyvoji paauglystė. Paaugliams kyla tapatumo klausimų. Jie ima domėtis ateitimi. Ima suprasti, kad jų veiksmai turi pasekmes, jų elgesys veikia ir kitus asmenis. Šiame amžiuje paaugliams kyla daugybė egzistencinių klausimų, dažni konfliktai su suaugusiais, būdingas nepasitenkinimas savimi.
Kaip pateikti informaciją apie narkotikus: labai svarbi emocinė parama ir geras suaugusio žmogaus elgesio modelis. Dauguma jaunuolių šiame amžiuje pabando vartoti alkoholį ir narkotikus, nes jų drangai tai daro.Todėl mes turime suteikti jiems pakankamai informacijos apie narkotikus, įgalinančios padaryti teisingus sprendimus, pasirinkti. Moksleiviai turi įgyti įgūdžių atsispirti bendraamžių spaudimui. Mokytojai ir tėvai turi stengtis stiprinti paauglio motyvaciją vengti alkoholio ir kitų narkotikų. Reikia priešpastatyti suaugusiųjų įtaką bendraamžių įtakai. Kad paaugliai suprastų, jog svaigiųjų medžiagų vartojimas yra draudžiamas, ir ne visi jas vartoja.
Paauglys turi sužinoti: apie narkotikų cheminę sudėtį; įgyti nuodugnesnės informacijos apie alkoholio ir narkotikų poveikį žmogaus nervų sistemai, vidaus organams, lytinei funkcijai ir pan.; apie ilgalaikes narkotikų vartojimo pasekmes; apie fizinę bei psichinę priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų; kaip alkoholio ir narkotikų vartojimas veikia tam tikrą žmogaus elgseną, pvz., vairavimo įgūdžius, sportavimą ir pan.
16-18 metų moksleiviai. Amžiaus ypatumai:šiame amžiuje paaugliai jau
galvoja apie ateitį, karjerą, kuria planus. Jie jau gali abstrakčiai mąstyti.
Paaugliai nori su suaugusiais aptarti rūpimus klausimus, problemas, jų
sprendimo būdus. Išlieka ir bendraamžių įtaka.
Kaip pateikti informaciją apie narkotikus: mes turime padėti moksleiviams
formuojant jų požiūrį į narkotikų vartojimą visuomenėje; suaugusieji neturi
vengti diskusijų su paaugliais, išklausyti jų nuomonės, pateikiamų argumentų,
turi stengtis padėti jiems įsisąmoninti, kad alkoholis ir narkotikai gali
sutrukdyti įgyvendinti ateities planus.
Paauglys turi sužinoti: apie alkoholizmą ir narkomaniją kaip ligas; apie svaigiųjų medžiagų poveikį besilaukiančioms kūdikio moterims; apie įstatymus, kovą su alkoholizmu, narkomaniją.
Turime pateikti tokią informaciją, kuri būtų ne tik įdomi, bet ir
suprantama vaikams ar jaunimui. Šį teiginį pailiustruosime anekdotu:
Norėdama praktiškai pademonstruoti, kaip alkoholis bei nikotinas neigiamai
veikia gyvus organizmus, mokytoja atliko tokį eksperimentą. Į vieną stiklinę
ji įpylė spirito, o į kitą prileido cigaretės dūmų. Tada į stiklines įmetė
po kirminą. Abu kirminai žuvo. Mokytojai paklausus, kokią išvadą galima
padaryti iš šio eksperimento, vienas mokinys atsakė: "Kirminai negali
nei gerti, nei rūkyti".
KAIP KALBĖTIS SU MOKSLEIVIAIS
Kalbėti apie svaiginančias medžiagas paskaitų forma nėra tinkamiausias
metodas. Kaip rodo moksleivių apklausos, jie nori aktyviai dalyvauti nagrinėjant
narkotikų vartojimo problemas. Todėl siūlomos aktyvios mokymo bei ugdymo
formos, pvz., diskusijos, įvairūs žaidimai. Pradėti nagrinėti šias problemas
siūlome nuo diskusijos. Jos metu sužinosime vaikų nuomonę šiuo klausimu,
jų žinių lygį, abejones, mitus. Diskusija turi nemažai privalumų. Ji sudomina
ir praturtina adekvačia patirtimi tiek mokinius, tick mokytojus, anksčiau
"uždrausta" tema tampa diskusijos objektu. Diskusijos pobūdis
praktiškai atitinka moksleivių amžių, žinių lygį. Diskusijoje vaikai skatinami
užimti tam tikrą poziciją žvelgiant į alkoholį bei kitus narkotikus. Be
didelių pastangų pavyksta pasiekti vieningos nuomonės rimtais klausimais
dėl svaigiųjų medžiagų vartojimo. Pvz., darbingumo sumažėjimas, fiziniai
ir psichiniai sutrikimai, nelaimingi atsitikimai ir pan. Diskusijai klasė
padalinama į 3-4 grupeles (maždaug po 6-10 mokinių). Grupelėse išrenkamas
vyresnysis ir sekretorius (pastarasis užrašys pagrindines mintis). Kiekviena
grupelė aptaria tą patį klausimą, pvz., "Kodėl tiek daug suaugusiųjų
pripranta prie cigarečių ir alkoholio?", "Kodėl kai kurie paaugliai
ima vartoti narkotikus?", "Ką daryti, kad narkomanija neplistų?"
ir pan. Mokiniai diskutuoja labai noriai ir aktyviai. Nepastebėsite abejingų
ir nuobodžiaujančių, kurių dažniausiai gausiau klasėje, kai skaitoma paskaita
panašiomis temomis. Surinktos informacijos pagrindu jau galima planuoti
kitus pokalbius, paskaitas ar kitokius renginius. Pokalbių, diskusijų
tikslas - paskatinti moksleivius kalbėti, išsakyti savo bei išklausyti
kitų nuomonę pasiūlyta tema. Mokytojas neturi atlikti žinovo ar teisėjo
vaidmens, "sudėdamas visus taškus ant i", pasakydamas, kurie
moksleiviai teisūs, o kurie ne.
Pateiksime keletą praktinių pasiūlymų:
· Prieš pradėdami kalbėti apie svaiginančias medžiagas, surinkite informaciją
iš moksleivių, ką jie jaužino apie tai.
· Su moksleiviais reikia kalbėti apie tuos narkotikus, apie kuriuos jiežino,
kurie paplitę tame rajone, mieste, mokykloje.
· Moksleivius reikia supažindinti su būdais, kuriais jie gali būti įtraukti
į narkomaniją, ir kaip tam pasipriešinti.
· Negalima nutylėti apie malonius pojūčius, kuriuos sukelia svaiginančios
medžiagos.
· Stenkitės nesukurti nepakantumo išgeriantiems, vartojantiems narkotikus
atmosferos. Juk prevencijos tikslas, kaip jau minėjome, pašalinti iš mokyklos
narkotikus, alkoholį, o ne juos vartojančius. Nepamirškite, kad kiekvienoje
klasėje gali būti alkoholikų ar narkomanų vaikų.
· Alkoholizmas, narkomanija - ligos, ir apie šiuos reiškinius reikia kalbėti
kaip apie ligas.
· Jei rūkote, piktnaudžiaujate alkoholiu ar vartojate narkotikus, nepatartina
su moksleiviais kalbėti prevencijos klausimais. Pirmiausia išspręskite
savo problemas.
· Rūpinkitės, kad informacija, kurią pateikiate moksleiviams, būtų tikra.
Alkoholizmas, narkomanija - sudėtingos problemos, todėl visai natūralu,
jei nežinote, kaip atsakyti į vieną ar kitą klausimą.
SOCIALINIAI ĮGŪDŽIAI
Kadangi alkoholio bei narkotikų vartojimą sąlygoja daugelis priežasčių,
prevenciniame darbe apsiriboti vien informacija nepakanka.
Labai dažnai, kaip jau minėjome, jaunimas ima vartoti narkotikus bendraamžių
įtakoje arba norėdami nusiraminti, sumažinti stresą, įtampą. Todėl svarbu
formuoti jaunimo sugebėjimą ir pasiruošimą atsispirti socialiniam spaudimui,
pažinti ir įveikti savo psichologines problemas, kurios gali atvesti prie
alkoholio ar narkotikų vartojimo. Socialiniai įgūdžiai įgalina mus pakeisti
žinias -"Ką aš žinau" ir nuostatas bei vertybes - "Ką aš
galvoju,jaučiu,tikiu" į veiksmus - "Ką daryti ir kaip daryti".
Narkotikų vartojimo prevencijos programose yra akcentuojamišie socialiniai
įgūdžiai:
· Problemų sprendimas. Šis įgūdis įgalina konstruktyviai spręsti problemas.
Moksleiviai turi įsisavinti keturis problemų sprendimo žingsnius: problemos
apibrėžimas; įvairių sprendimo būdų ieškojimas,šių sprendimo būdų įvertinimas
(teigiamų ir neigiamų ypatumų); vieno sprendimo pasirinkimas ir veiksmų
suplanavimas.
· Sprendimų priėmimas. šis įgūdis padeda priimti konstruktyvius sprendimus.
Moksleivis turi mokėti pats pasirinkti, nuspręsti ir "savo kailiu"
pajusti tokio sprendimo ar pasirinkimo pasekmes. Tada, prieš pasielgdamas
vienaip ar kitaip, jis pirmiausia pagalvos.
· Kūrybinis mąstymas. Kūrybinis mąstymas leidžia surasti ir įvertinti
įvairius sprendimo būdus, alternatyvas, mūsų veiklos ar neveiklumo pasekmes.
· Kritinis mąstymas. Tai sugebėjimas analizuoti informaciją ir patyrimą.
· Bendravimo įgūdžiai. Jie įgalina užmegzti ir išlaikyti draugiškus ryšius
su aplinkiniais.
· Savęs pažinimas. Tai sugebėjimas pažinti ir įvertinti savo asmenybės
ypatumus, stipriąsias ir silpnąsias puses. Tuomet lengviau bendrauti,
prognozuoti savo elgesį stresinėse situacijose.
· Streso įveikimas. Tai streso šaltinių mūsų gyvenime atskleidimas ir
žinojimas, kaip jie mus veikia. Galima pabandyti jų išvengti arba konstruktyviai
išspręsti situaciją.
· Atsisakymo įgūdžiai. Jie įgalina pasipriešinti bendraamžių ar kitokiam
spaudimui vartoti narkotines medžiagas, pasakyti ,,NE". Išmokę pasakyti
,,NE", moksleiviai apsaugos save, savo interesus, vertybes. Sugebėjimas
pasakyti tvirtą ,,NE" rodo ne silpnumą, o stiprybę.
Formuodamišiuos socialinius įgūdžius, mes galime padėti vaikams tapti
psichologiškai atspariems ir ateity išvengti daugelio problemų.
PREVENCINIŲ PROGRAMŲ, PRIEMONIŲ KŪRIMAS
Alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo prevencinės programos ir priemonės
bus efektyvios tik tada, kai jos bus kruopščiai suplanuotos numatant visus
žingsnius - nuo tikslų iškėlimo iki įvertinimo.
Planuojant įvairias prevencines programas, priemones siūlomi šie etapai:
1. Situacijos įvertinimas.
Siūloma išsiaiškinti, kokios narkotinės medžiagos vartojamos (klasėje,
mokykloje, rajone ar pan.); ar skiriasi vartojimas įvairiose amžiaus grupėse;
koks moksleivių žinių apie narkotines medžiagas lygis. Reikėtų surinkti
informaciją apie jau taikomas įvairias prevencines priemones, projektus,
jų efektyvumą. Įvertinus situaciją, būtina pasirinkti poveikio grupę (tikslinę
grupę), t.y. nuspręsti, ar programa skirta visiems moksleiviams ar tik
tam tikrai amžiaus grupei, o gal "rizikos grupės" moksleiviams?
Problemos įvertinimas padės atskleisti poreikius ir numatyti kitą etapą
- tikslus.
2. Tikslai.
Šiame etape būtina suformuluoti tikslus ir uždavinius. Tiesiog atsakykite
į klausimą - ko siekiame šiuo projektu ar programa? Tai gali būti noras
suteikti moksleiviams tikslią informaciją apie narkotines medžiagas; suformuluoti
sveiko gyvenimo įgūdžius, nuostatas; ar sumažinti narkotikų vartojimą.
Suformulavę tikslą, numatykite konkrečius uždavinius, kurių sprendimas
padės nuosekliai siekti užsibrėžto tikslo. Į programos tikslų, uždavinių
svarstymą rekomenduojama įtraukti tiek mokytojus, tiek mokyklos psichologą,
tėvų komiteto narius bei pačius moksleivius. Tai padės užsitikrinti jų
paramą vykdant programą.
3. Resursų nustatymas.
Žinant programos tikslus būtina įvertinti, kokių resursų reikia jiems
pasiekti. Resursai - tai ne vien pinigai, bet ir mokomosios priemonės
(tai gali būti video filmai, lankstinukai, plakatai ir pan.), specialistai
(galintys skaityti paskaitas, organizuoti diskusijas ir pan.). Jau planuojant
programą būtina numatyti galimus finansavimo šaltinius (tai gali būti
įvairių fondų, draugijų parama, valstybinės programos ir pan.), užsitikrinti
paramą.
4. Turinio apibrėžimas bei metodų, technikų pasirinkimas.
Tai, be abejo, priklauso nuo programos tikslo. Būtina aptarti kiekvieną
priemonės ar programos etapą bei jo turinį - ką ir kaip darysime, kada
ir kiek laiko.
5. Įdiegimas.
Įdiegimas bus sėkmingesnis, jei programą kurs visas kolektyvas. Jei programa
"nuleista iš viršaus", "užgriūva tarsi perkūnas iš giedro
dangaus", - tiek vaikai, tiek suaugusieji nenoriai ją priima. Taigi
prieš įdiegimą būtinas paruošiamasis darbas, kurio metu mokyklos bendruomenė
supažindinama su programos tikslais, numatomais rezultatais ir pan. Tai
lyg programos reklama.
6. Įvertinimas.
Ar programa buvo efektyvi, pasiekė savo tikslą? Programos kūrėjus visada
dominašis klausimas, nes tai - jų darbo rezultatas. Tačiau įvertinti programą
būtina ir dėl kitų priežasčių - dažnai reikia pateikti atliktų darbų arba
finansines ataskaitas. Nuo to gali priklausyti ar ateity, kitoms programoms,
vėl gausite finansinę ar kitokią paramą. Programas įvertinti galima įvairiais
būdais. Dažnai sunku pasakyti ar pasiektas numatytas tikslas. Pvz., jei
tikslas buvo sumažinti narkotikų vartojimą, pakeisti nuostatas, rezultatai
gali paaiškėti tik po 10 metų. Labai naudinga programą vertinti etapais,
pvz., kiekvieną numatytą uždavinį. Tai leidžia anksti pamatyti stipriąsias
bei silpnąsias programos puses, padarytas klaidas ir pakoreguoti sekančius
programos vykdymo etapus. Vienas iš įvertinimo būdų - dalyvių apklausa.
Tiek prieš programą, tiek po jos mokiniai gali užpildyti anketas. Jas
palyginę pamatysime, ar pasikeitė jų žinių lygis, informuotumas. Programą
gali įvertinti ir mokytojai,tėvai. Vienas efektyvumo rodiklių yra ir dalyvių
aktyvumas.
PREVENCINIŲ PROGRAMŲ KŪRIMAS
Yra parašyta daug prevencinių projektų ir programų, kurios sulaukė palankių
recenzijų, specialistų pritarimo. Kai kuriosšių programų buvo įgyvendintos,
kitos išliko tik kaip teorijos, nuomonės.
Net jeigu prevencinei programai išleista daug pinigų, įtraukti žymūs specialistai,
atspausdinta medžiaga, išlieka klausimas - ar žmonės dalyvaus šioje programoje.
Atsakymas ne visada teigiamas. Piešinėliai gali jums padėti geriau suprasti
programų kūrimo problemą.
REKOMENDUOJAMA LITERATŪRA
1. Alkoholis ir kiti narkotikai. Atviros Lietuvos fondas. V., 1992.
2. Bulotaitė L. Moksleiviai ir narkotikai (tyrimų medžiaga). V., 1998.
3. Davidavičicnė A.G. Sveikos gyvensenos įtvirtinimas mokyklose. V., 1996.
4. Faktine medžiaga apie alkoholį ir kitus narkotikus. Lietuvos mėlynojo
kryžiaus organizacijos leidinys. V., 1997.
5. Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką. V.,1996.
6. Ganeri A. Narkotikai. Specialistes patarimai. V., 1999.
7. Rūkymas Lietuvoje ,Goštautas A., Pilkauskienė I.,,Mokslas ir Lietuva.
1992, Nr.2-3, p.77.
8. Goštautas A., Pilkauskienc I. "Sniego gniūžtės" mokykla.
K., 1996.
9. Kaip jveikti alkoholio ir narkotikų problemas. Vilniaus narkologijos
centras. V., 1994.
10. Kolstadas Helgė. IOGT žinynas. Tarptautinė gerųjų tamplierių organizacija.
V., 1992.
11. Marytės dienoraštis. Mokymo priemone apie gyvenimą, meilę ir alkoholį
7-8 klasėms. V., 1998.
12. Narkotikai. Atmintinė jaunimui ir tėvams. LR VRM. V., 1996.
13. Nissen J.F. Nemalomas dramblys. Alkoholis, alkoholizmas, alternatyvos.
V., 1997.
14. Rūkymas. Atviros Lietuvos fondas. V.,1992.
15. Svaigalų profilaktikos programa "Sniego gniūžtė" , Goštautas
A.,Gustainienė L.,
Pilkauskienė I., ,Mokykla ir nusikalstamumo prevencija. V., 1996, p. 119-122.
16. Sveikatos ugdymas , Lietuvos Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios
progra-
mos. V., 1994, p. 527-550.
PAGRINDINIAI UŽDAVINIAI MOKYKLOMS, ĮGYVENDINANČIOMS SVEIKATĄ
STIPRINANČIOS MOKYKLOS KŪRIMO NUOSTATAS
1. Kiekvienoje mokykloje sukurti sveikatos ugdymo struktūras.
2. Sudaryti sveikas, saugias darbo ir mokymosi sąlygas (tinkamai įrengiant
mokymosi ir pagalbines patalpas, valgyklas, žaidimų aikšteles).
3. Padėti kiekvienam moksleiviui, jošeimai ir visuomenei išsiugdyti sveikatos
poreikį ir atsakomybę už ją.
4. Padėti moksleiviams ir visam mokyklos personalui išsiugdyti sveikos
gyvensenos įpročius, padedančius išsaugoti ir stiprinti sveikatą, sveiką
aplinką bei pasirinkti teisingą sprendimą.
5. Integruoti sveikatos sampratą į bendrąsias ir dalykines mokymo programas
(planus) įvairiose mokymo pakopose.
6. Sudaryti moksleiviams sąlygas realizuoti savo fizinius, psichinius
ir socialinius sugebėjimus.
7. Suformuluoti visam mokyklos kolektyvui konkrečias sveikatos stiprinimo,
saugios ir sveikos aplinkos kūrimo užduotis.
8. Sukurti gerus tarpusavio santykius tarp mokinių, mokinių-pedagogų,
taip pat mokyklos, šeimos ir visuomenės.
9. Turimus resursus nukreipti ir efektyviau naudoti sveikatai stiprinti.
10. Skatinti sveikatos priežiūros specialistų dalyvavimą ugdant ir įtvirtinant
sveiką gyvenseną, kartu formuojant platesnį požiūrį į sveikatą.
Sveikatą stiprinanti mokykla